Bene svarbiausias vaikų auklėjimo proceso veiksnys – artimas tėvų ir vaiko ryšys. Tai atspirties taškas, nuo kurio prasideda kiekvienas artimas santykis mūsų gyvenime. Tik tarpusavio ryšio su vaiku pagalba mes nesiimdami manipuliavimo, gąsdinimo, papirkinėjimo ar baudimo, galime kurti vaiko saugumui svarbias ribas. Vadovaujantis požiūriu, jog esame vienodai svarbūs tiek mes, tiek mūsų vaikas kuriame artimą tarpusavio ryšį.
Pagrindinė auklėjimo vertybė – mes ir mūsų vaikas esame vienodai svarbūs, tad visi turime teisę į skirtingus poreikius, emocijas ir suvokimą:
Tėvų ir vaiko ryšys ir skirtingi poreikiai
Visas mūsų elgesys yra sąlygotas skirtingų poreikių, tad didelė svarba turi būti skiriama jų supratimui. Tik suprasdami tikruosius savo bei vaiko poreikius (pvz.: būti saugiam, suprastam, priimtam, svarbiam, įvertintam, pripažintam, paguostam, palaikytam, išklausytam, turėti galimybę saviraiškai, savarankiškumui, laisvę rinktis, tyrinėti, atrasti, sužinoti, išmokti, draugauti, linksmintis, pailsėti, pabūti vienam ir pan.) galime ieškoti kūrybiškų būdų jų patenkinimui.
Vidinių mūsų poreikių įsisąmoninimui didelę reikšmę turi empatija sau ir savo vaikui (stengimasis suprasti kas vyksta su manimi ir vaiku ir ko šiuo metu kiekvienam iš mūsų labiausiai reikia). Pirmas signalas apie patenkintus arba nepatenkintus poreikius ateina iš mūsų emocinių pojūčių.
Norint suprasti apie kokį poreikį mums praneša kylančios emocijos labai svarbi yra pauzė – leisti sau truputi stabtelti ir įsiklausyti į save bei pajusti savo vaiką. Trumpa pauzė apsaugo mus nuo spontaniškų reakcijų kurios prasiveržia tuomet kai esme pavargę ir turime poreikį pailsėti arba tuomet kai patiriame nuolatinį vaiko trukdymą užbaigti pradėtus darbus (mūsų poreikis tuo metu galėtų būti pastovumo ar stabilumo, o vaiko – draugauti ar linksmintis). Mūsų ir vaiko poreikiai gali skirtis, tačiau dėl to nei vienas jų nėra mažiau svarbus.
Stengtis suprasti ir priimti visus poreikius – nereiškia, jog tuoj pat turime stengtis juos patenkinti bei dėl to pateisinti netinkamą savo ar vaiko elgesį. Tik įsisąmoninus tikruosius poreikius, mes galime apgalvoti ir pasirinkti tarpusavio ryšį kuriančius jo patenkinimo būdus, susilaikydami nuo impulsyvių, žalojančių reakcijų ar veiksmų, kurie mus su vaiku emociškai atitolina, supriešina, kelia gėdos bei kaltės jausmus.
Neretai mums patiems kyla sunkumų suprasti tikruosius savo poreikius kas vaikams, dar tik susipažįstant su savimi ir savo galimybėmis, tampa tikru iššūkiu. Ugdant tiek savo, tiek savo vaiko sąmoningumą, reikalinga nuolatinė praktika stengiantis suprasti, įsivardinti ir tinkamai patenkinti kylančius poreikius.
Tėvų ir vaiko ryšys ir išgyvenamos emocijos
Visos mūsų išgyvenamos emocijos nėra nei geros, nei blogos – yra tik tos emocijos kurias mes jaučiame ir kiekvienas toje pačioje situacijoje galime jaustis skirtingai. Jausmai gali būti malonūs ir nelabai, tačiau visi jie turi prasmę ir kyla iš patenkintų ar nepatenkintų vidinių mūsų poreikių. Tai kaip pirminis signalas, kuris mums praneša apie artėjančią grėsmę ar malonumą.
Geriausiai suprasti mes galime tik savo išgyvenimus, apie vaiko jausmus tik numanydami ar nuspėdami. Todėl labai svarbu tikslintis, klausti vaiko ar teisingai suprantame tai ką jis išgyvena, jaučia, patiria (pvz. “ar tu nuliūdai?”, “matau, kad labai išgyveni dėl to, kaip tu dabar jautiesi?” ir pan.). Domėjimasis vaiko jausmais siunčia jam žinutę, jog jis yra svarbus, suprastas, priimtas, skatina jį patį apgalvoti ir įsivardinti kylančias emocijas.
Vaiko skatinimas reflektuoti savo jausmus, didina jo sąmoningumą, formuoja geresnį savęs supratimą, priėmimą ir išreiškimą, kuria supratimu ir pasitikėjimu paremtą santykį su tėvais ir visa jį supančia aplinka.
Tėvų ir vaiko ryšys ir skirtingas suvokimas
Vaiko suvokimas neretai skiriasi nuo mūsų, mes galime jam pritarti ar nepritarti, tačiau turime jį priimti nevertindami ir nesistengdami jo pakeisti.
Ypatingą reikšmę čia turi mūsų pasirinkta komunikacijos forma su vaiku, ji gali mus suartinti arba priešingai – atitolinti ir supriešinti. Vertinimu paremtas kalbėjimas didina atstumą tarp mūsų ir vaiko ir visai nepadeda artimo ryšio kūrimui – vaikui kyla noras teisintis, gintis, prieštarauti ir įrodinėti savo tiesą. Pvz. pasakymas “tavo kambarys netvarkingas” jau yra vertinimas, nes mes visi turime skirtingą įsivaizdavimą apie tvarką ir taip kalbėdami su vaiku galime įsivelti į galios kovą (aš esu stiprus ir daugiau žinantis, o tu esi silpnas ir nieko dar neišmanai). Savo galios prieš vaiką demonstravimas kursto vaiko norą priešintis, maištauti ir formuoja vaiko savęs vaizdą kaip mažiau vertingo, menko, silpno, skatina supratimą, jog nesutarimus galima spręsti jėga bei galios prieš kitus demontavimu.
Vertinimo išvengti padeda kalbėjimas apie konkrečią situaciją remiantis faktais (pvz.: “aš matau, jog tavo rūbai yra ant lovos, nors mes esame sutarę, kad rūbai turi būti sudėti į spintą”, “tavo sąsiuviniai yra ant žemės, nors jų vieta yra stalčiuje”). Konkrečiais faktais paremta komunikacija nežemina vaiko, neskatina jo noro prieštarauti, tad tuo metu galime pereiti prie galimų situacijos sprendimo paieškų.
Taip pat svarbu – aiškus įvardinimas vaikui kokio elgesio ar rezultato mes iš jo tikimės. Pasakymai ko mes nenorime, kad vaikas darytų, kaip elgtųsi (pvz. “nesuversk kambario”, “nelipk”, “nesimušk”, “netriukšmauk” ir pan.) vaikui gali būti neaiškūs ir suprantami savaip. Mūsų prašymai turėtų būti tokie aiškūs, kuriuos rezultate galėtume įvertinti atlikta ar neatlikta ir įgyvendinami atsižvelgiant į vaiko gebėjimus bei galimybes pagal amžių (pvz. “prašau nulipti nuo kėdės ant žemės”, “prašau išjungti televizorių ir ateiti valgyti vakarienę prie stalo”, “prašau pasikabinti drabužius į spintą” ir pan.).
Taigi, pagrindinė šeimos tarpusavio santykių vertybė remiasi pamatine nuosata, jog visi mes esame vienodai svarbūs, tad kiekvienas turime teisę turėti skirtingus poreikius, išgyventi įvairias emocijas ir savaip suprasti bei interpretuoti tuos pačius dalykus. Santykiai paremti empatija ir pagarba sau bei savo vaikui, padeda puoselėti artimą tarpusavio ryšį bei kurti vaiko saugumui svarbias ribas.
